Hjįlpašu žķnu barni heima og nįšu tökum į lestrarvandanum!
LESBLINDA

Betra nįm - Kjarna, Žverholti 2, 270 Mosfellsbę.  Sķmi 5666664 - www.betranam..is

Fylgstu meš Betra nįm į fésbókinni

Betra nįm

Žjónusta

Fjarnįmskeiš

Lestur er byggšur upp af tįknum og hugtökum. Mikilvęgt er fyrir nemendur aš nį tökum į žessu strax viš upphaf lestrarnįms. Ef eitthvaš fer śr skoršum hér – žį eru lķkur į žvķ aš lestrarnįmiš taki į sig óvęntan krók.

Bókstafir og tįkn

Meš tįknum er įtt viš bókstafi, tölustafi, greinarmerki, og stęršfręšitįkn żmiss konar. Tvķvķš tįkn sem sagt.

Eigi nemandi aš geta lesiš, skrifaš og skiliš hugtök žarf hann aš žekkja tįkn ritmįlsins. Og žį er įtt viš aš žekkja žau vel, svo vel aš hann žurfi ekki aš hugsa sig um. Žaš er engin trygging fyrir žvķ aš bókstafur lķti eins śt ķ huga nemandans og hann gerir ķ raunveruleikanum.

Markmišiš

Markmišiš er m.ö.o. aš barniš geti svaraš nįnast um hęl žegar žaš sér tįkn, t.d. bókstaf. Ekki hugsa eša brjóta heilann um, žaš er merki um óvissu sem žarf aš eyša.

Skólinn kennir börnum aš lesa meš žvķ aš tengja saman hljóš stafanna. Žau „hljóša“ oršiš, dęmi; „h-ś-s“.

Žaš er aš sjįlfsögšu naušsynlegt aš žekkja hljóš stafanna. Fyrst um sinn hljóšar nemandinn og les mjög hęgt af žeim sökum. Meš tķmanum hęttir hann aš hljóša (sjįlfkrafa) žvķ hann žekkir fleiri og fleiri orš um leiš og hann lķtur į žau.

Žetta į žvķ mišur ekki viš um alla. Ég hef svo til aldrei lent ķ žvķ aš nemandi kunni ekki hljóš stafanna. Mjög lesblindir nemendur hafa komiš til mķn, ólęsir, en žeir kunna hljóš stafanna. Žaš er ekki vandamįliš.

Vandamįliš er aš bera kennsl į bókstafinn.

Ef nemandinn žekkir ekki stafinn, hvernig į hann žį aš geta boriš fram hljóš hans? Um leiš og honum er bent į žaš hvaš stafurinn heitir (t.d. „M“), žį segir hann; „mmmm“.

Og hvernig er brugšist viš? Žvķ mišur oftast meš žessum hętti. Nemandanum er nuddaš upp śr meiri hljóšun. „Lesa meira, lesa meira“ er viškvęšiš.


Kjarni mįlsins - Hlusta

Kjarni mįlsins

ĘFINGIN ER NAUŠSYNLEG

Markmišiš er aš nemandinn žekki bókstafi og orš svo vel aš hann žurfi ekki aš hugsa sig um.

Ęfingin er vissulega góš og naušsynleg, en hśn leysir ekki žetta vandamįl ein og sér. Žessir nemendur ęfa sig oft mun meira en ašrir nemendur; žeir lesa heima alla daga, alla helgar og ķ öllum frķum.

Hvaš er žį til rįša? Best er aš taka į vandanum žar sem hann er. Ef žaš vantar loft ķ dekk į reišhjóli, žį er mun erfišara aš hjóla en ella; meiri mótstaša. Lausnin liggur ekki ķ žvķ aš hjóla bara meira. Hjóla meira, hjóla meira!

Sį sem stoppar og pumpar lofti ķ dekkiš, dregst kannski aftur śr um sinn į mešan ašrir hjóla įfram, en hann nęr žeim aftur meš tķmanum. Sį sem hjólar įfram į vindlausum dekkjum dregst hins vegar afturśr.

LINNULAUSAR ĘFINGAR

Allar žessarar linnulausu lesęfinga, sem byggja į hljóšun, verša sjaldnast til góšs. Aš vķsu eru sumir nemendur seinir til og žurfa meiri ęfingu en ašrir, en ég er aš tala um tilvikin žar sem įrangurinn lętur meira į sér standa.

Nemandi sem ęfir hljóšun eša hljóšlestur, žjįlfast ķ hljóšlestri („m-a-m-m-a ...“). En mundu aš žaš er ekki sjįlfgefiš aš stafahljóšunin sé vandamįl. Žaš er m.ö.o. veriš aš ęfa eiginleika sem ekki žarfnast žjįlfunar.

Vandamįliš liggur ķ undirliggjandi óöryggi viš žaš aš žekkja stafi ķ sundur, greina śtlit žeirra; form. Lesblint barn getur upplifaš svipaš óöryggi žegar žaš sér „b“ og „d“ eins og žegar žś sérš eineggja tvķbura.

Nemandi sem ęfir hljóšlestur nįnast linnulaust, les aš sjįlfsögšu ennžį meš hljóšalestri žegar fram ķ sękir, löngu eftir aš ašrir nemendur eru hęttir žvķ og farnir aš nefna oršin beint. „Hśs“ er boriš fram „hśs“, ekki „h-ś-s“, eitt hljóš ķ einu.

Nżtt vandamįl er žį komiš til sögunnar. Nemandinn er fastur ķ hljóšun! Kann ekkert annaš og heldur daušahaldi ķ ašferšina sem hann er bśinn aš ęfa sķšustu 3-4 įrin.

Nś žarf aš venja hann af žvķ!

KJARNI MĮLSINS